Garnys yra didelis vandens paukštis, kuris, nepaisant savo masyvaus kūno, vaikšto ant dviejų ilgų, plonų kojų. Paprasta, bet įdomi gamtos paslaptis: kodėl garnys stovi ant vienos kojos?
Šis dažnas zoologijos sodo lankytojų ir biologų užduodamas klausimas dėl skirtingų teorijų buvimo turi keletą atsakymų.
Poilsis ant vienos kojos
Priežastį, kodėl garnys stovi ant vienos kojos, tyrėjai iš pradžių vadino likusiu paukščiu. Zoologai padarė išvadą, kad tokia kojų padėtis padeda sumažinti kojų apkrovą ir sumažinti nuovargį, taip pat leidžia greitai pabėgti nuo plėšrūnų. Ši teorija yra patvirtinta praktikoje, nes garniai turi įprotį miegoti, ilsisi tik ant vienos kojos.
Vėliau mokslininkai šią prielaidą atmetė, nes tyrimai parodė, kad garniui reikia daugiau pastangų, norint judėti į priekį likus ant vienos kojos, nei poilsiui ant dviejų. Mokslininkai taip pat nustatė, kad garniai neturi pirmenybės, ant kurios kojos stovėti: kairę ar dešinę.
Kitos prielaidos
Vėliau siūloma atmesti kitą teoriją, kad stovint ant vienos kojos padėta garniams išlaikyti pusiausvyrą vėjuotomis oro sąlygomis. Tyrėjai atsisakė kai kurių kitų pirminių prielaidų, tokių kaip teiginys, kad stovėjimas ant vienos kojos padeda garniui geriau cirkuliuoti krauju, ribojant gravitacijos poveikį kraujotakos sistemai.
Kūno termoreguliacijos hipotezė
Tyrėjai nustatė, kad garnys labiau mėgsta stovėti ant vienos kojos, daug dažniau, kai yra vandenyje, nei sausumoje. Kadangi vanduo sugeria kūno šilumą, toks paukščių elgesys patvirtina termoreguliacijos hipotezę.
Termoreguliacijos hipotezė yra ta garnys stovi ant vienos kojos, kad palaikytų kūno temperatūrą. Būdamas vandenyje, garnys pakaitomis kojas taip, kad atraminė galūnė per daug neatvėstų, nes vandens temperatūra yra žemesnė nei oro temperatūra. Jei paukštis nuolat stovėtų ant vienos kojos arba nuleistų abi kojas, kiltų pavojus, kad dėl paprasto peršalimo gali būti prarasta šiluma ir dėl to gali būti pažeisti audiniai, nes šlapynėse jis praleidžia daug laiko. Tai yra įrodymas, kad termoreguliacijos funkcija yra pagrindinė priežastis, dėl kurios stovėsenos garnys naudoja tik vieną apatinę galūnę.
Rete mirabile kompleksas
Termoreguliacija garnio kūne vyksta naudojant kraujagyslių išsišakojimą, vadinamą rete mirabile (lat. „Nuostabus tinklas“), kuris sumažina paukščio šilumos nuostolius. Šis arterijų ir venų rezginio kompleksas yra šilumokaitis, susidedantis iš to, kad paukščio kojų vidinė temperatūra tampa daug artimesnė aplinkos temperatūrai, todėl galūnės nepraranda tiek šilumos, kiek norėtų kūno temperatūroje.
Garnių laikymas kaip medžioklės būdas
Kita populiari teorija yra tai, kad garnys stovi ant vienos kojos, kad atrodytų mažiau įtarus vandens grobį.Gyvūnai, matydami vieną paukščio koją, paima jį už augalo stiebo ir taip nemato pavojaus. Paukštis medžioja ne tik nejudėdamas vandenyje, bet ir artėdamas prie aukos sekliame vandenyje.
Būdinga garnio poza suteikia nuolatinį pasirengimą judėti: paukštis gali lengvai žengti žingsnį ir aštriu trūkčiojimu patraukti į rezervuaro gyvus padarus (žuvis, varlė, vėžys). Vis dėlto britų ornitologai mano, kad garnių medžioklė nepriklauso nuo kojų padėties, ir, remdamiesi termoreguliacijos teorija, jie priėjo prie bendros išvados apie garnio kojas: kai viena koja yra vandenyje, antroji, pakelta ir prispausta po pilvu, išdžiūsta ir sušyla.
Taigi labiausiai tikėtinas ir išsamiai pagrįstas priežastis, kodėl garnys stovi ant vienos kojos, yra susijusi su paukščio kūno termoreguliacija, kurį sudaro šilumos palaikymas ir apatinių galūnių hipotermijos vengimas ilgą laiką veikiant vandens aplinką.
Garnių kojų padėtį lemia ir kiti veiksniai - galūnių apkrovos mažinimas, pusiausvyros palaikymas, kraujotakos gerinimas, pasiruošimas judėti, maisto gavimas ir kt., - kurie lieka tik tyrėjų prielaidomis.
Kiti vandens paukščiai - flamingo, gandrai, antys - taip pat dažnai stovi ant vienos kojos, matyt, dėl tų pačių priežasčių, kaip ir garnys.
