Yra kategorija žmonių, kurie raudonuoja dėl bet kokios priežasties, labai dažnai ir nekontroliuojamai.
Tai yra kraujagyslių sistemos reakcija į išorinius dirgiklius, kurie yra absoliučiai natūralūs kai kurių žmonių bruožai. Bet tai nė kiek neramina žmogaus, susidūrusio su tokia problema.
Paraudimo priežastys
Paprastai tai nutinka nesaugiems žmonėms, kurie jaučia gėdą ar gėdą. Pvz., Kai žmogus eina ant scenos arba kalba darbe priešais komandą, kai pokalbis yra apie ką nors intymaus, arba net jei netikėtai gatvėje sutiko draugą arba kažkas uždavė klausimą, kuris gali supainioti ar nuvesti į aklavietę. Dėl to nuolatinė įtampa palaiko baimę, kad visi dėl to juokiasi, kad niekas jo nesupras. Ir dar sunkiau dėl to, kad tai neveikia.
Dėl to pradeda trukdyti bet kokie kontaktai ir santykiai su žmonėmis, žmogus nebenori vėl su kažkuo kalbėtis, bando visiškai atsiriboti nuo visuomenės. Dėl to jis tampa dar kuklesnis ir uždaresnis. Visa tai vyksta dėl sociofobijos. Net jei žmogus neatrodo toks drovus, jis gali turėti tokią fobiją, tai yra, bendravimo baimę.
Kaip nustoti parausti?
Žinoma, niekas negalės tiesiog imti ir nustoti parausti, ir greičiausiai jie nepasieks visiško tokios reakcijos išnykimo.Tačiau visiškai įmanoma ir būtina išmokti susitvarkyti ir suvaldyti savo gėdos jausmą. Siekdami šio tikslo turite būti kantrūs, būti atkaklūs ir atkaklūs.
Tiesą sakant, žmogus paprastai parausta tik vieno ar kelių žmonių akivaizdoje. Todėl geras būdas atsikratyti dažų yra įtikinti save, kad tą nepatogią akimirką aplink nėra niekas. Įsivaizduokite, kad nėra kam parausti. Tačiau paprastai šis metodas gerai veikia tik tada, kai kalbama apie dideles žmonių grupes ar pasirodymą scenoje.
Patikimiausias būdas, kuris taip pat pagerins bendrą žmogaus psichologinę būklę, yra kelti savivertę. Reikia tikėti savimi, įsitikinti savo sugebėjimais. Iš tikrųjų visi žmonės turi savų trūkumų, be jų negalima išsiversti, juo labiau, kad kiekvienas suvokia žmogaus savybes savaip. Turime išmokti mylėti save ir vertinti tai, ką suteikia gamta.
Jei atkreipsite dėmesį į pojūčius prieš veido paraudimą, pastebėsite, kad iš pradžių skruostų srityje yra kažkas panašaus į dilgčiojimą, po kurio kyla gėdos jausmo banga, kuri dar labiau padidėja suvokus, kad skruostai jau pasidarė raudoni. Reikia sugriauti šį užburtą ratą. Be to, psichologine prasme, nes kontroliuoti kraujagyslių sistemą neveiks.
Aiškiau nurodysime problemas, kad jas būtų lengviau išspręsti. Žmogui labiau rūpi tai, kad jie gali iš jo pasijuokti ar pastebėti, kad jis nesijaučia protingas, parausta. Kad tai išduoda jo nedrąsumą ir abejones savimi.Bet mes turime atsiminti, kad šioje kūno savybėje nėra nieko blogo. Ir svarbiausia, kad su amžiumi ši problema pasireiškia vis rečiau ir dėl to visiškai išnyksta.
Esant tokiai situacijai, kuri dažniausiai sukelia gėdą, reikia pasitikėti savo jausmais ir stengtis juos išreikšti garsiai. Pvz., Jei klausimas suglumęs, nereikia kurti nepatogios tylos, o atsakyti maždaug taip: „Man gėda ar gėda dėl šio klausimo“. Apskritai tokiems atvejams geriau paruošti frazes.
Pvz .: Aš visada plepiu, kai galvoju apie tave; kai kurie žmonės mane visada varo į dažus; jie privertė mane parausti. Galite galvoti apie daugybę tokių frazių, jums tiesiog reikia įjungti savo fantaziją. Taigi žmogus parodo, kad nebijo savo paraudimo, ir netgi gali į tai sutelkti dėmesį bei šmaikščiai pajuokauti. Sumišimas iškart išnyks, o pašnekovai į žmogų reaguos kitaip. Štai kaip reikia padirbėti pačiam, ir tada yra visos galimybės atsikratyti persekiojančio skaistalai.
